Šuo, kad ir koks jis bebūtų – mažylis čihuahua ar milžinas vokiečių dogas, – yra kilęs iš vilko. Ir į pasaulį jis žiūri kaip vilkas. Tiesa, prijaukintas, bet vis dėlto…
Turbūt dauguma šunų augintojų žino, kad šuniui šeima yra tas pats, kas vilkui – jo gauja. Ir kad tarpusavio santykiai tokioje gaujoje paklūsta griežtiems hierarchijos dėsniams. Tačiau kita dalis šunų savininkų apie tai išmano per mažai, viską įsivaizduoja pernelyg supaprastintai arba iš viso nėra nieko girdėję apie hierarchiją ir paskui niekaip negali atsistebėti, kodėl jų augintinis yra neklusnus, pasidaro piktas ir ima kandžioti ne tik praeivius gatvėje, bet galiausiai ir pačius šeimininkus.
Teisybė, ne visi šunys – gaujos lyderiai, ne visi būna agresyvūs ar nesuvaldomi.
Tačiau vis tik dėl šeimininkų nesugebėjimo sutvarkyti hierarchijos šeimoje dažnai nukenčia ne tik jie patys, bet ir niekuo dėti aplinkiniai. Ir dėl tos pačios priežasties nemažai šeimų gyvena kone “terorizuojamos” savo šuns, o dalis augintinių būna užmigdomi arba atiduodami į prieglaudas (ar – dar blogiau – būna išmetami į gatvę ar išvežami kur į mišką). Tokie nelaimingi pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kaip svarbu dar jaunam šuniui suprantamai parodyti jo vietą šeimoje. Tai (kartu su tinkamu auklėjimu bei dresavimu) garantuoja šeimininkams ir jų augintiniams malonų gyvenimą drauge, kai šuo yra lengvai valdomas ir ne agresyvus, bet draugiškas, ištikimas ir prieraišus keturkojis draugas.
Neretai žmonės susidaro visiškai neteisingą nuomonę apie gaujos hierarchiją. Vieni į tai žvelgia pernelyg siaurai ir supaprastinai. Kiti mano, kad augintinio “nuleidimas” ant žemiausio hierarchijos laiptelio yra traktuotinas beveik kaip žiaurus elgesys su šunimi (mat “vargšas lieka nuskriaustojo ir niekam nereikalingojo vietoje!”). Tiek vienas, tiek kitas klaidingas požiūris kyla dėl šuns sužmoginimo, ko reikėtų kuo labiau vengti. Gaujos hierarchija yra kur kas daugiau negu dažnai pasitaikantys žmonių visuomenėje “vienas valdo, visi kiti vergauja” tarpusavio santykiai.
Vilkų (ir šunų) gaujos vadas – ne toks padaras, kuris visus be tikslo muša, neprileidžia prie maisto, varinėja iš vietos į vietą, reikalauja apgailėtino nusižeminimo ar dar kaip kitaip engia ir mėgaujasi valdžios teikiamais malonumais, kitiems ničnieko nepalikdamas. Ne. Vadas veda gaują į medžioklę, organizuoja gynybą nuo užpuolikų (arba teritorijos apsaugą nuo įsibrovėlių), parenka gyvenamąją, poilsio vietas ir t.t. – kitaip sakant, nuo lyderio priklauso visos gaujos išlikimas. Dėl šios priežasties gaujos nariai savo noru vadui atiduoda geriausius maisto kąsnius, netrukdo ilsėtis ten, kur jam patogiausia, – kad tik vedlys būtų sveikas ir stiprus, kad galėtų tinkamai dirbti savo darbą – tada sočiai ir saugiau gyvens visa gauja. Akivaizdu, kad lyderis – tikrai ne tironas, o žemesnius rangus gaujoje turintys šunys – ne nuskriaustieji, kankinami jo.
Gaujoje kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir elgtis taip, kaip liepia jo rangas. Kai visi tos taisyklės laikosi, gyvena darniai, gaujoje būna žymiai mažiau nesusipratimų, jai lieka kur kas daugiau šansų sėkmingai išgyventi. Kiekvienas narys yra labai svarbus ir brangus gaujai – kad ir kokį rangą beturėtų, jis vis tiek atlieka vienokias ar kitokias reikalingas pareigas. Pavyzdžiui, gali būti, kad žemiausią rangą užimantis šuo dirbs “durų skambučiu” – loja pranešdamas apie atvykėlius.
Į šeimą, kurioje šuo gyvena, jis žiūri kaip vilkas į savo gaują. Joje jis taip pat mato lyderį, kuris yra atsakingas už gaujos išlikimą, turi daugiau pareigų bei teisių už bet kurį kitą; mato kitus gaujos narius, užimančius aukštesnes ar žemesnes vietas hierarchijos pakopose. Ir jis pats yra ant kažkurio laiptelio. Nuo pat jaunų dienų šuo bando išsiaiškinti, ant kurio būtent.
Poreikis užimti kurią nors vietą savo “gaujoje” (šeimoje) kiekvienam šuniui yra įgimtas, ir visai natūralu, kad jei šuo yra dominuojančio charakterio, tai vieta, kurios jis siekia, būna pati aukščiausia. Vis dėlto šeimininkas turi pasirūpinti, kad šuo tos vietos taip ir nepasiektų, o visą gyvenimą liktų ant paskutiniojo, žemiausio laiptelio. Šuniui tokia padėtis nėra jokia kančia (priešingai negu kai kurie įsivaizduoja) – tai jam taip pat natūralu, kaip ir užėmimas bet kurios kitos, netgi vado, pozicijos. Jis supranta, kad tai jo vieta, ir būna ja patenkintas – nerimas šuniui kyla tik tada, kai jis savo vietos gaujoje nesuvokia. Aišku, šuniui kartas nuo karto (ypač kol jis dar jaunas) kyla noras patikrinti, ar socialinis statusas šeimoje nepasikeitė, kadangi ir vilkų gaujoje vieta hierarchijoje kartais keičiasi – pvz., jaunas vilkas, užaugęs ir sustiprėjęs, gali nugalėti vyresnį, pagyvenusį vadą ir užimti jo vietą. Šeimoje tokiais atvejais šuniui visada turi būti aiškiai parodoma, kad niekas nesikeičia ir kad šuo – vis dar ant paskutiniojo laiptelio.
Žemiausią rangą šeimoje šuo turi užimti ne šiaip sau. Kuo gaujos narys užima aukštesnę pakopą hierarchijoje, tuo jis turi daugiau teisių (ir pareigų). Tai reiškia, kad, jei vadas gali pavaryti bet kurį savo pavaldinį šalin, tai vado pajudinti teisės neturi niekas. Lygiai taip pat priešpaskutinę vietą gaujoje užimantis gyvūnas turi kažkiek didesnes teises negu tas, kuris užima paskutiniąją. Ir jeigu šuo šeimoje užims ne paskutiniąją, o kiek aukštesnę vietą, vadinasi, jis galės reikalauti sau paklusnumo iš tų gaujos narių, kurie turi žemesnius rangus, nesvarbu, ar tai būtų kiti naminiai gyvūnai (pavyzdžiui, katės), ar vaikai, ar suaugę žmonės.
Žmonės, sužmogindami savo augintinius ir nepakankamai išmanydami šunų psichologiją, neretai pridaro klaidų jų auginime ir auklėjime, nesugeba pelnyti lyderio rango gyvūno akyse. Tiesą pasakius, neretai mes patys, to nežinodami, savo šunims suteikiame vado statusą. Tada ir prasideda problemos. Kaip tai nutinka?
Pirmiausia dar sykį peržvelkime kai kurias gaujos vado teises ir privilegijas:
1. Jis miega ten, kur tik užsimano, tačiau niekas negali kėsintis į jo poilsio vietą.
2. Kai jis ilsisi, niekas neturi teisės jam trukdyti, kad ir kur jis gulėtų.
3. Jis išsirenka geriausius maisto kąsnius ir ėda pirmas; kiti gaujos nariai turi tenkintis tuo, kas lieka.
4. Jis bet kada panorėjęs gali pareikalauti sau dėmesio iš kitų gaujos narių – pats nusprendžia, iš ko, kada, kiek laiko ir kaip tą dėmesį jam turi rodyti.
5. Keliaujant siaurais takais ar praėjimais visi gaujos nariai atsitraukia, praleisdami jį į priekį.
6. Kiti nesiartina prie vado įžūliai spoksodami, vengia tokio pobūdžio įtempto akių kontakto, mat jis reiškia iššūkį. Jei vis dėlto taip atsitinka, vadas iššūkį priima ir apgina savo valdžią.
7. Jis visada laimi fizines rungtis, nesvarbu, tai būtų žaidimai ar vado pozicijos gynimas, nes jis yra stiprus tiek fiziškai, tiek morališkai, be to, žemesnio rango gaujos nariai vis tiek turi jam galiausiai nusileisti.
Gerai pagalvokite, kieno vardą – savo ar savo šuns – galite įstatyti vietoj žodelių “jis” šiuose punktuose. Jei savąjį – puiku, jūsų augintinis tikriausiai nekelia jums jokių didesnių problemų. Bet jei augintinio – derėtų susirūpinti.
Kaip žmonės, nė patys nejausdami, “atiduoda” savo šunims gaujos lyderio statusus?
1. Namuose šuo poilsiui gali pasirinkti bet kurią norimą vietelę – visų kambarių grindys bei kilimai jo paslaugoms, o dažnas šeimininkas augintinį mielai įsileidžia ir į lovą ar ant fotelio. Tačiau juk retam kuriam šauna į galvą skaityti laikraštį ant grindų ar žiūrėti televizorių iš šuns guolio, taip? Taigi šuo ilsisi kur nori, bet šeimininkas į augintinio vietą nesikėsina.
2. Kai šuo drybso, pavyzdžiui, tarpdury, šeimininkas parastai jį tiesiog peržengia ar apeina, nenorėdamas trukdyti numylėtinio poilsio – lai guli sau ramiai, juk nesunku žengti žingsnį į šalį. Dar blogiau, jei tas žingsnis į šoną būna žengiamas bijant grėsmingo urzgimo bei dantų.
3. Būna, kad dėl nepatogaus darbo grafiko šeimininkai augintinį šeria pirmiau, negu pavalgo patys, o tik vėliau pasistiprina, šuns akimis, tuo, kas liko po jo.
4. Šeimininkui ką nors veikiant, šuo ateina ir pradeda prašyti dėmesio, kad jį paglostytų ar kartu pažaistų. Argi kas atsakytų numylėtiniui? Juk nesinori, kad šuo pamanytų, jog šeimininkas jo nemyli. Tad augintinis visuomet panorėjęs sėkmingai prisiprašo dėmesio. Ir nueina, kai nusprendžia, jog jam to dėmesio jau pakako – o šeimininkas, nieko blogo nemanydamas, grįžta prie savų darbų.
5. Šuo praktiškai visuomet šeimininką aplenkia lipant laiptais, o paskui stebi jį iš viršaus. Tuo tarpu pastarasis ramiausiai kopia toliau, žiūrėdamas sau po kojomis, o ne į šunį (taigi vengdamas akių kontakto). Šuo taip pat pirmas veržiasi pro duris – šeimininkas tai pateisina vien tik augintinio entuziazmu. Siaurais takais šunys taipogi vaikščioja pirmi. Niekad nesusimąstome, kad tai gaujos lyderis eina pirmas, o kiti gaujos nariai jį praleidžia.
6. Žaisdami su jaunu šunimi (na, kad ir tampydami virvę), šeimininkai leidžia jam nugalėti, nes jiems patinka augintinio azartas ir užsispyrimas, siekis laimėti, be to, smagu paskui jį vaikytis. Tačiau vėliau jau leidžia nugalėti dėl to, kad šuo pergalės ima siekti agresijos pagalba ir kitokios išeities (jei tik nenori būti apkandžiotas) paprasčiausiai nelieka.
Štai taip, visai to nenorėdami, kai kurie šeimininkai savo šunims suteikia gaujos vado rangą. Tad nebėra ko stebėtis, kad šuo laiko savaime suprantamais tokius dalykus, kaip nepaklusimas namiškių komandoms (kur girdėta, kad vadas klausytų savo pavaldinių?) ar agresyvus reagavimas į vienus ar kitus lyderio akimis provokuojančius ir “netaktiškus” šeimynykščių veiksmus. Tačiau jis ne tik prisiima mūsų taip maloningai jam suteiktas teises, bet ir pareigas. Lyderiui reikia organizuoti ir pradėti medžioklę – tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių šunys gali pabėgti (ir pabėga). Gynybos (tiek teritorijos, tiek visos gaujos ar jos atskirų narių nuo kitų nepageidaujamų pašalinių subjektų) organizavimas ir pradėjimas – taipogi viena iš lyderio pareigų. Ir taipogi viena iš priežasčių, dėl kurių šunys agresyviai reaguoja į svečius, kieme aploja praeivius, o su nepažįstamais gyvūnais veliasi į peštynes.
Kad užimtų ir išlaikytų vado pozicijas, žmogus turi elgtis kaip lyderis šuns akimis. Tegu jis:
· pasiekia, kad šuo niekada nesipriešintų šeimininko pasirinktai poilsio vietai, ir, esant reikalui, pasitrauktų bei netrukdytų praeiti;
· išeina ir įeina pro duris pirmas, taip pat aplenkia šunį siauruose takuose;
· pirmas pradeda ir pirmas užbaigia žaidimus ar bet kokią kitą veiklą;
· vedžiojasi šunį į vis kitas, šiam nepažįstamas naujas vietas – pavaldiniai nedvejodami seka savo lyderį jiems nežinomais keliais;
· nesiartina prie savo šuns nusukęs (nudelbęs) akis, jei gyvūnas tuo metu šeimininką atidžiai seka žvilgsniu ir yra linkęs dominuoti;
· nežaidžia jėgos reikalaujančių žaidimų (pvz., virvės tampymo), jei nėra įsitikinęs, kad tikrai nugalės;
· pirma pavalgo pats, o tik po to pašeria šunį. “Pavalgymu” gali būti paprasčiausias sumuštinis ar sausainis, šuniui tai matant – vis tiek šeimininkas bus pirmasis, o šuo tenkinsis “likučiais”, nesvarbu, jei tai būtų ir skaniausias mėsos gabalas;
· svarbus momentas – fizinis ir psichologinis krūvis šuniui, t.y. ilgi pasivaikščiojimai ir dresūros pamokos, tai padeda išlieti besikaupiančią energiją, kad ji vėliau nebūtų šuns nukriepta ne ten, kur reikia. Be kita ko, tai stiprina ir ryšį tarp žmogaus ir jo augintinio;
· į kiekvieną šuns išpuolį prieš šeimininką reaguoja greitai, tvirtai, užtikrintai, taip šuniui parodydamas, kad bet koks agresijos demonstravimas prieš aukštesnį rangą užimantį šeimos narį yra neabejotinai smerkiamas ir skaudžiai baudžiamas – kaip ir vilkų gaujoje. Šuniui griežtai neturi būti leidžiama urgzti ant šeiminiko ir kitų šeimos narių jokiais atvejais, nesvarbu, jie norėtų paimti iš gyvūno mėsos gabalą, pajudinti miegantį, sulaikyti už antkaklio ir t.t. ir pan. Augintiniui pabandžius urgzti, šiepti dantis, jis turi būti čiumpamas už pakarpos ir kilstelėjus į orą – smarkiai papurtomas, kartu barant jį žodžiu. Toks žmogaus veiksmas šuniui asocijuojasi su iš baikystės išlikusiais instinktais – lygiai taip pat jį urgzdama papurtydavo kalė motina, kai elgdavosi neteisingai. Kai šuo jaučiasi užėmęs aukštesnį “postą” ir priešinasi agresyviau, jis turi būti tramdomas dar griežčiau – staigiai parverčiamas ant žemės ir šuns galva prispaudžiama prie jos, šeimininkui “urzgiant”, kol šuo pripražins savo pralaimėjimą ir nustos priešintis. Šie veiksmai taip pat imituoja vilkų bei šunų kūno kalbą: kovoje laimi ne tas, kuris kitą skaudžiau apkandžioja, bet kuris yra labiau pasitikintis savimi, valdingesnis ir stipresnis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šunų kūno kalboje tvirtas prišininko prispaudimas prie žemės reiškia pergalę, o prispaustajam prie žemės nebelieka nieko kito, kaip pasiduoti. Itin sunkiais atvejais kaip stipraus poveikio priemonė agresyviam šuniui taikomas ir gyvūno prismaugimas, tačiau nereikėtų to daryti nepasitarus su labiau patyrusiais kinologais.
Kai šuo žmogui rodo pagarbą, demonstruoja, kad laiko jį savo lyderiu (atsikelia praleisti šeimininką pro duris, nusileidžia žmogui rodant savo viršenybę ir pan.), nereikia už tai skatinti ar girti. Pagarbos lyderiui demonstravimas – visiškai natūralus dalykas, už jį skanėstai neturi būti duodami, kad šuo nepradėtų šeimininką praleidinėti tam, kad gautų tai, ko nori (čia nekalbame apie dresūrą, kada šuo vykdo jam duodamas šeimininko komandas). Tada visas “lyderio elgesys” nebeturės reikšmės, nepakels šeimininko statuso augintinio akyse, nes šuo tai laikys tik proga “pasipelnyti” ir toliau jausis kaip gaujos vadas. Šuo manys, kad tai jis nusprendė, jog nori ką nors gauti iš šeimininko ir savo elgesiu jį savotiškai privertė skanėstą atiduoti.
Aukščiau išvardintų taisyklių turi laikytis ne vien žmogus, kuris daugiausiai rūpinasi šunimi. Jų turi laikytis absoliučiai visi šeimos nariai, visi turi išsireikalauti šuns pagarbos, o su pagarba ateis ir paklusnumas. Jei vaikai ar naminiai gyvūnėliai negali patys išsikovoti aukštesnio statuso už šuns, tą už juos turi padaryti suaugusieji – jie privalo šuniui parodyti, kad lyderiai nepritaria vieniems ar kitiems šuns veiksmams. Pvz., jei namuose yra mažas vaikas ir šuo dėl kokių nors priežasčių pasiėlgė su vaiku netinkamai (suurzgė ir kt.), arba nepasielgė pagarbiai (pvz., neatsikėlė praleisti), suaugusieji turi šunį sudrausminti (už urzgimą – papurtyti) bei priversti paklusti, nusileisti, kitaip išliks nelaimingo atsitikimo grėsmė.
Nebūtinai visi be išimties šunys bet kokia kaina bandys išsikovoti vado statusą šeimoje. Labai daug kas priklauso nuo kiekvieno gyvūno individualių savybių. Gali būti, kad šuniukas iš prigimties bus nuolankus ir geranoriškas, nesieks lyderio pozicijų ir bus laimingiausias, galėdamas šeimoje užimti žemiausią hierarchijos laiptelį. Tokiu atveju jam tikrai nereikės visais įmanomais būdais demonstruoti savo viršenybės, greičiau jau priešingai – pavyzdžiui, kartais leisti nugalėti žaidimuose, kad augintinis įgytų drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tačiau gali būti ir visiškai kitaip – šuo gali turėti labai ryškias lyderio savybes ir nenumaldomą polinkį vadovauti. Tuomet jį tramdyti gali tekti nuolat, kad neužliptų ant galvos visiems šeimos nariams ir gyvenimas su juo nepavirstų košmaru.
Paprastai ankstesnėje straipsnio dalyje išvardintų punktų neprireikia laikytis ypatingai griežtai, tiksliai ir nuolatos. Kai šuo puikiai žino savo vietą gaujoje ir nesistengia visą laiką jos pakeisti į aukštesnę, nėra ypač linkęs dominuoti, tai tikrai nieko nenutiks, jei jis pirmesnis išbėgs pro duris ar miegos ant šeimininko fotelio. Daugybė šunų visame pasaulyje naudojasi vienomis ar kitomis nuolaidomis, tačiau jų šeimininkai dėl to neturi jokių problemų. Jie yra pelnę savo augintinių pagarbą ir autoritetą, o šunys džiaugiasi turėdami tokius lyderius.
Apskritai šuo su malonumu seks paskui puikų vadą, kuris, gyvūno akimis, visuomet priims teisingus, praktiškus, naudingus gaujai sprendimus, niekada nedvejos, turės savo nuomonę ir jos nekaitaios, tvirtai laikys valdžią rankose, o taip pat bus sportiškas, aktyvus, supratingas, turės aukštą autoritetą aplinkinių tarpe.
Jei šeimininkas elgiasi su augintiniu kaip gaujos vedlys nuo jo jaunų dienų, jam paprastai nekyla didesnių problemų dėl augintinio – šuo pripažįsta žmogų savo vadu ir noriai juo seka, nedrįsta kandžiotis ir mielai paklūsta.