Įprasta, kad taksai, kaip medžioklinė veislė, dalyvauja parodose, medžioklės bandymuose ar tikroje medžioklėje. Tiems, kas nori išbandyti kitokią aktyvią veiklą, dar viena galimybė yra šunų vikrumo sportas agility. Atrodytų, kad ši trumpakojė veislė nėra sutverta tokiam užsiėmimui, tačiau mano trumpaplaukiai nykštukiniai taksai Topas Aukso UogairKapri-Czuk Hodowla Myslinow įrodė, kad savo begalinio entuziazmo ir energijos dėka taksai gali ne tik sportuoti agility, bet ir pasiekti puikių rezultatų.
Taip jau susiklostė, kad kažkiek padalyvavus parodose, pabandžius paragauti ir su medžiokle susijusios veiklos, labiausiai mūsų šeimą sužavėjo ir patraukė agility sportas. Tai puiki, daug gerų emocijų suteikianti veikla tiek šuniui, tiek šeimininkui, kuri labai stiprina tarpusavio ryšį, nes tobulėti ir mokytis tenka abiems. Tiesa, pradžia nebuvo lengva, reikėjo nemažai kantrybės, norint surasti bendrą kalbą su užsispyrimu garsėjančiais taksais. Tačiau dabar, kai patirtis agility jau skaičiuoja penktus metus metus, akivaizdu, kad pastangos nebuvo bevertės. Žinoma, pirmieji startai kėlė šypseną žiūrovams ir ne tokias smagias emocijas vedliui, nes vis išlįsdavo taksiškas užsispyrimas, nenoras bėgti ar įveikti tam tikrų kliūčių, bet suvokus, kad tai nėra tarnybinė veislė, iš kurios būtų galima tikėtis greito rezultato, ir kantriai dirbant toliau bei sprendžiant iškilusias problemas, progresas pradėjo džiuginti. Judėti priekin labai padėjo agility klubo palaikymas, labiau patyrusių narių patarimai, taip pat ir dalyvavimas agility seminaruose, kuriuos veda daugiametę patirtį sukaupę agility teisėjai ir treneriai. Topas, praėjęs ilgą mokymosi kartu su manimi kelią, rimtesnių laimėjimų pasiekė po poros metų treniruočių ir dalyvavimo varžybose, Kapri po metų. Agility sporte yra 3 sudėtingumo lygiai, kuriuos šuo pereina pagal savo pasiekimus ir patirtį. Abu šie taksai pernai metais perėjo į 2-ąjį lygį, o dabar jau stovi ant slenksčio į 3-ąjį. Per tuos metus laimėta begalė prizinių vietų Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje, nekartą aplenkti ir ilgakojų veislių atstovai, kas įrodo, kad taksišką užsispyrimą nukreipus reikiama linkme, galima pasiekti tikrai daug.
Žinoma, pasauliniame agility čempionate taksai retenybė, nėra taip paprasta praeiti atrankines varžybas, tačiau galima dalyvauti kituose, taip pat didelio masto renginiuose, kaip IABC (Tarptautinė visų veislių taurė), Agility EO (Atviras Europos agility čempionatas), Moravia Open ir bei jaunimo ir vaikų čempionatuose. Tikiu, kad į juos dar nuvyksime.
Kadangi Lietuvoje šie du taksai yra kol kas vieninteliai šios veislės atstovai, aktyviai sportuojantys ir dalyvaujantys agility varžybose, pamažu mezgasi bendravimas ir dalinimasis patirtimi su bendraminčiais iš kitų šalių. Estijoje, Norvegijoje, Suomijoje bei kitose šalyse taip pat yra puikiai agility sportuojančių taksų. Ypač jų gausu JAV, tačiau turbūt dėl funkcionalesnių proporcijų europiniai taksai yra gerokai vikresni ir greitesni. Sulaukiau prašymo pasidalinti patirtimi apie taksų treniravimą agility net iš Australijos.
Yra ir kita šios veiklos medalio pusė. Agility nėra vien rezultatų ar laimėjimų siekimas. Visų pirma tai abipusiai patrauklus užsiėmimas, galimybė pasportuoti, išlieti energiją. Matant kiek džiaugsmo ir azarto šunims atneša kiekviena treniruotė, šeimininkui irgi rečiau kyla pagunda patingėti. O kur dar bendravimas su bendraminčiais, išvykos į varžybas, agility klubo pasibuvimai. Visa tai tampa puikiu laisvalaikio praleidimu tiek šuniui, tiek šeimininkui.
Jurgita Žukauskienė